Mama užėjusi į dukters kambarį pamatė tvarkingai paklotą lovą,
sutvarkytą kambarį. Lovos centre gulėjo vokas su užrašu „mamai”. Mama
atvėrė voką ir pradėjo skaityti drebančiomis rankomis:
„Brangioji mama, aš tikrai atsiprašau ir apgailestauju, kad rašau tau šį laišką. Aš pabėgau iš namų su savo nauju vaikinu, kadangi nenorėjau, kad man su tėčiu iškeltumėte sceną. Aš atradau aistrą Achmedui, jis toks nuostabus su savo auskarais, tatuiruotėmis barzda ir baikerio drabužiais. Bet tai ne tik aistra, aš esu nėščia ir Ahmedas sako, kad mes kartu būsime labai laimingi. Jis turi vagonėlį miške ir kruvą malkų visai žiemai. Jis nori su manimi turėti daugiau vaikų, apie tai svajoju ir aš. Jis išmokė mane, kad marihuana iš tikrųjų niekam nekenkia ir mes ją norime auginti sau ir taip pat ją su jo draugais keisti į kokainą ir ekstazi. Dabar aš meldžiu mokslo, kad jis atrastų vaistus nuo AIDS tam, kad Ahmedas jaustųsi gerai; jis tikrai nesipelnė to!!! Mama nesijaundink man dabar jau 15 metų ir aš žinau, kaip savimi pasirūpinti. Kada nors aš tave tikrai aplankysiu ir supažindinsiu su tavo anūkais.
Tavo duktė, Jurga
P.S. Viskas, kas ką parašiau yra melas. Aš pas kaimyną. Aš tik norėjau priminti, kad gyvenime yra blogesnių dalykų nei mano pažymių knygutė rašomojo stalo stalčiuje. Mama aš tave myliu. Paskambink, kai bus saugu sugrįžti į namus.”
